Registruotis
 
Naujienos Apie asociaciją UAFA 2018 moterų pirmenybės UAFA 2018 pirmenybės 7 prieš 7 UAFA 2018 pirmenybės 11 prieš 11 UAFA 2018 senjorų pirmenybės 8 prieš 8 JOMA ŽIEMA 2018 Teisėjai Nuotraukos Kur sportuoti? Trenerių rekomendacijos Video GARBINGAS ŽAIDIMAS
UAFA naujienos
Trys kartos - trys Benjaminai Zelkevičiai

Grįžti į naujienų sąrašą

Benjaminas Zelkevičius, Benjamino Zelkevičiaus sūnus ir Benjamino Zelkevičiaus tėvas, didžiuojasi tradiciniu šeimos vyrų vardu.
Tiesa, tokio skrydžio šalies futbolo padangėje, kokį kadaise atliko jo tėvas, Benjaminas Zelkevičius vidurinysis pats pakartoti nesistengia, o sūnui – nelinki.
 
Dar 14-os treniruotis pradėjęs, dabar 74-erių B. Zelkevičius vyresnysis įgimtu talentu ir darbu tapo vienu garsiausių šalies futbolo žaidėjų ir trenerių, vadovavusiu šalies rinktinei 58-iose rungtynėse. 1977 m., tapęs Vilniaus „Žalgirio“ treneriu, komandą iš antros TSRS lygos išvedęs į aukščiausiąją, aktyvia futbolo veikla nebeužsiima.

B. Zelkevičius atskleidžia, kad žinoma tėvo pavardė jam ir padeda, ir trukdo – gyvenime buvo sutikęs ir atvirai pagarbą tėvui demonstravusių, ir pavydą slėpusių žmonių, tačiau prie to įpratęs.

Būdamas mažas, B. Zelkevičius apskritai nesuprato ar nesureikšmino, kai jo tėvą žmonės atpažindavo gatvėje, išgirdę pavardę – suklusdavo, o vokiški tėvo iš kelionių parvežti futbolo bateliai skyrėsi nuo bendraamžių avimų „inkariukų“.

Keliaudavo kartu su tėvu

Prisimindamas vaikystę, B. Zelkevičius pasakoja, kad šalies rinktinei prilygusį „Žalgirį“ treniravęs B. Zelkevičius vyresnysis daug keliavo, neretai kartu pasiimdamas ir jį – tai buvo progos ne tik vaikui pamatyti pasaulį už geležinės sovietų uždangos, bet ir abiem pabūti kartu, nes namuose treneris buvo nedažnas svečias.
 
„Kelionės į sovietines respublikas buvo įprastos, tačiau išvykdavome ir į tikrą užsienį, buvome net Amerikoje, kur susitikome su lietuvių bendruomene, Lietuvos atstovybėje mums buvo pagaminti pirmieji lietuviški pasai, tačiau jų vežtis į Lietuvą neleido, – prisimena jis. – Nors sportininkai buvo stebimi, du žaidėjai Floridoje pabėgo ir į Sovietų Sąjungą negrįžo. Kitas, masažuotojas, pasiliko Airijoje. Neretai žmonės naudodavosi proga ištrūkti.“
 

Buvo perspektyvus futbolininkas

B. Zelkevičius tikina, kad pats futbolą žaisti pradėjo tėvo neskatinamas. Prieš keturis dešimtmečius Vilniuje augęs vyras prisimena, kad tada veiklų pasirinkimas nebuvo didelis, o jo noras spardyti kamuolį – didžiulis: „Daužydavome kamuolį kieme ant asfalto, paaukštinti daugiabučių balkonai atstodavo vartus. Dažnokai iškuldavome kaimynų langus, berniukų tėvai pakaitomis juos įstatinėdavo. Vartų mums niekas taip ir neįtaisė. O kai mūsų šeima iš Žirmūnų persikėlė į Antakalnį, kur buvo kareivinės, mes eidavome žaisti futbolą su kareiviais.“

Į pirmąją treniruotę aštuonmečių vaikų, kurių būryje buvo Edgaras Jankauskas, Tomas Ražanauskas, Gražvydas Mikulėnas, grupes turėjęs B. Zelkevičius vyresnysis sūnų nusivedė, kai šiam buvo šešeri. Po poros metų tėvo vedamų treniruočių berniukas pradėjo lankyti Vilniaus futbolo mokyklą. „Tuomet į šią mokyklą priimdavo tik geriausius vaikus iš viso Vilniaus, tačiau tokių, kokias turi dabartiniai vaikai, sąlygų treniruotis – nebuvo, žaisdavome futbolą ant žvyro, neimpregnuotas kamuolys prisigerdavo vandens ir tapdavo sunkus kaip akmuo“, – pasakoja jis.

Įvairaus amžiaus šalies jaunimo rinktinėse žaidęs B. Zelkevičius, būdamas 16-os, buvo pasirašęs su Vilniaus „Žalgiriu“, kaip pats vadina, pusiau profesionalo sutartį, dalyvavo peržiūrose, bet nepasiliko Belgijos ar Olandijos klubuose, nors tokių pasiūlymų buvo.

„Vilniaus futbolo mokykla grąžino mus kelis, gal mano tėvo prisibijojo. Dabar atgal nesidairau, yra kaip yra“, – nelieja apmaudo buvęs perspektyvus futbolininkas, akcentavęs, kad jaunuoliams reikėjo ir mokytis, o žaidžiant futbolą siekti mokslų trūko laiko.

Mokykloje B. Zelkevičius dideliais rezultatais neišsiskyrė, o dvyliktą klasę baigė eksternu. „Galėjau mokytis geriau, bet nenorėjau. Rugsėjo pradžioje vykdavo rungtynės, rinktinių stovyklos, todėl į mokyklą eiti pradėdavau baigiantis rugsėjui. Mokytojai žiūrėdavo nustebę – kas čia toks ir iš kur atsirado“, – juokiasi pasakodamas B. Zelkevičius.


Sportą derino su mokslu ir darbu
 
Tuo metu vaikinui atrodė, kad futbolas – vienintelis kelias, kuriuo jis eis visą gyvenimą. Suvokimas, kad reikia mokytis, atsirado tuomet, kai suprato, jog futbolo žaisti nebegalės. Tai nutiko ne dėl traumos, o dėl išorinių veiksnių. „Buvo laikai, kai Lietuvos futbolo klubus valdė „žmonės iš kitur“. Kilo tam tikrų konfliktų, dėl kurių negalėjau pasilikti“, – lakoniškai paaiškina.
 
Įstojęs į Vilniaus universitetą B. Zelkevičius baigė ekonomikos ir tarptautinio verslo administravimo studijas, tuo pačiu metu žaidė universiteto futbolo rinktinėje, kurią treniravo Rimas Turskis, jo vaikystės korifėjus.
Baigęs studijas B. Zelkevičius padirbėjo Marijampolės konservų gamykloje, kur nuvykęs rado tik vieną kompiuterį ir tą pas sekretorę, bloknotų ir rašiklių ant vadybininkų ir spausdinimo mašinėlę ant savo darbo stalo. Tačiau stipriau už pirmąją darbovietę jam įsiminė Marijampolėje jau prieš 16 metų tvyrojusi atmosfera: „Nuėjau į marijampoliečių, žaidusių žemesnėje lygoje, rungtynes su aukščiausioje lygoje rungtyniavusiu „Atlantu“. Susirinko pilnas stadionas žmonių, atmosfera – įkaitusi, palaikymas – nerealus, jau tada marijampoliečiai degė meile futbolui.“

Plėtoja futbolą Molėtuose

Marijampolėje neužsibuvęs vyras grįžo į sostinę. Kurį laiką dar pažaidęs Vilniaus „Panerio“ klube, nutraukė su futbolu susijusią veiklą, kol susipažino su Molėtų futbolininkais mėgėjais.
 
„Molėtuose su šeima prieš septynerius metus apsigyvenome, kai supratome, kad nedideliame mieste daug paprasčiau auginti vaikus: ne tik aplinka gaivesnė, bet ir nekyla rūpesčių dėl vaikų darželių ar mokyklų, – aiškina verslu užsiimantis B. Zelkevičius. – Vietiniai futbolo entuziastai mane priimdavo į komandą, kartu žaisdavome turnyruose ir mums visai neblogai sekdavosi. Šiuo metu kartu žaidžiame veteranų komandoje.“
Molėtuose jis įsitraukė į futbolo klubo „Molėtai“ ir vaikų ugdymo veiklą, tačiau mieste, kuriame futbolo niekada nebuvo, ją plėtoti labai sunku. „Vaikų, norinčių žaisti, daug, tačiau nėra vietos politikų supratimo, todėl ne tik neskiriama lėšų vaikų futbolui, bet mes ir salę gauname pačiu nepatogiausiu laiku, – apgailestauja B. Zelkevičius, bendradarbiaujantis ir su Utenos „Utenio“ futbolo akademija. – Ne vienas duris praklibinęs pastebėjau, kad futbolo į Molėtus nenorima įsileisti, todėl futbolo klubas „Molėtai“ gyvuoja tik entuziastų dėka.“

B. Zelkevičius jaunesnysis taip pat spardo kamuolį Molėtuose, tačiau rimtos futbolo mokyklos nelankiusiam penkiolikmečiui tėvas linki likti mėgėju. Jo įsitikinimu, futbolo srityje, jei verta siekti karjeros, tai tik nuo mažens atsakingai ruošiantis žaisti elitinėse lygose, o ne daug ko atsisakius skirti gyvenimą lietuviškiems klubams.

 


www.sportas.info informacija ir nuotrauka